Buvusių mokinių atsiliepimai apie gimnaziją

„Į Šviesos mokyklą atėjau, kai ji dar vadinosi 2-oji Grigiškių vidurinė mokykla. Vėliau tapo "Šviesos" vidurinė mokykla, o dar vėliau "Šviesos" gimnazija. Atėjau, kai dar nebuvo naujų pastatų ir tik vizija, kad kažkada bus pastatyta didelė moderni mokykla. Labai laukėm to momento, kada pagaliau persikelsime iš senojo pastato į naująjį korpusą, kuriame dabar yra pradinės klasės ir jaunimo centras šalia pagrindinio mokyklos korpuso. Buvo sunki ekonominė situacija šalyje, trūko pinigų viskam, todėl vis nusikeldavo naujosios mokyklos statybos. Tačiau mokyklos vadovų iniciatyva, palaikančiųjų Seime ir kitose institucijose dėka buvo pradėta, o vėliau per kelias iteracijas ir pabaigta mokykla. Visą mokymosi laiką tai kėlė daug aistrų, žadino diskusijas, buvo daug laukimo ir kartais beviltiško nusivylimo, kai sužinodavome, kad eilinį kartą pritrūko pinigų mokyklai.
Vienas iš įdomesnių epizodų, kurį taip pat prisimenu, tai paveldimumas ir savotiškas kartų konkuravimas. Labai pavydžiai žiūrėdavome, kaip vyresnių klasių mokiniai naudojosi mokyklos radijo tašku, leisdavo muziką, organizuodavo mokyklos diskotekas. Laukėme su nekantrumu, kada pagaliau vyresnieji išeis ir mums atiteks galimybė tai valdyti ir organizuoti.
Prisimenu žalius kompiuterius senojoje mokykloje, kai su nekantrumu laukėm pirmųjų informatikos pamokų. Vėliau buvo nusivylimas, kad tie kompiuteriai žaliais ekranais tik Paskalį ir temoka kompiliuoti. Manėm, kad galėsim pažaisti.
Man mokytis buvo pats neįdomiausias užsiėmimas mokykloje. Prisigalvodavau visokių veiklų, kad tik nereiktų laiko leisti pamokose. Tačiau reikėjo patekti į universitetą. Tuo metu atrodė universitetas vienintelis kelias į sėkmę. Turėjau savo planą, kad jei jau mokytis neįdomu, tai į universitetą galiu patekti per sportą arba visuomeninę veiklą. Tai man pasiteisino, nors studijas pasibaigiau tik po ilgos pertraukos.
Prisimenu ir šiek tiek ironiškai žiūriu į tai, kad egzaminai buvo tiek sureikšminti, kad kėlė visiems baisinį stresą, ypač ne patiems stropiausiems. Ilgai dar jaučiau to streso pasekmes. Dar kelis metus po mokyklos sapnuodavau naktim kaip košmarą, kad vėl reikia laikyti egzaminus. Atsipūsdavau supratęs, kad tai tik sapnas.
Patys geriausi prisiminimai siejasi su visuomenine veikla, sportu, įdomiais man dalykais, tokiais, kaip biologija, geografija, istorija, geometrija, netgi chemija ir fizika. Šiek tiek gaila, kad taip nesusikoncentravau į vieną dalyką kuo anksčiau ir tuos įgūdžius reikėjo vėliau išugdyti. Prisimenu, kad buvo reikalaujama kiekviename dalyke rodyti rezultatus, bet dabar suprantu, kad kuo anksčiau svarbu atrasti savo stipriąsias sritis ir į jas koncentruotis. Net jei tai yra muzika, sportas, šokiai ar piešimas."

Jonas Gavelis, 2003 metų laida
"Kai manęs paklausia, ką norėčiau gyvenime pakartoti, atsakau, kad vienas iš dalykų, kuriuos norėčiau patirtį dar kartą - grįžti į mokyklos laikus. Kodėl? Nes manau, kad tai vienas laimingiausių gyvenimo etapų, kuomet kasdien atrandi ką nors naujo, nepatirto, kuomet esi apsuptas draugų dėmesio ir tėvų meilės, kuomet žinai, kad yra vieta, kur tave visuomet supras, kur gali užsiimti tuo, kas tau patinka labiausiai (būreliuose), kur tavęs laukia visuomet kupinas pozityvo matematikos mokytojas J. Kiškis, griežta ir teisinga fizikos mokytoja A.Vdovenko, nedrąsi, bet kupina entuziazmo lietuvių kalbos mokytoja V. Vaitmonaitė ir daugelis kitų pedagogų. Iki šiol su didele pagarba prisimenu visus juos, nes visi jie buvo mano MOKYTOJAI. Mokytojai, kuriais pasitikėjau, tikėjau, kartais prisibijojau, mylėjau ir žinojau, kad jie visuomet padės, patars ir nukreips tinkama linkme.
Todėl dabar, praėjus dvidešimčiai metų po mokyklos baigimo, pabudęs ryte su mielu noru užsimesčiau kuprinę ant pečių ir su didżiausiu malonumu nuskubėčiau į mokyklą ir laukčiau, kuomet vienas po kito į klasę susirinks klasiokai, su kuriais kartu sulauktume mažo stebuklo - pirmos pamokos skambučio!"
Remigijus Sysas 1999 m. laida.


"Labai pasiilgstame mokykloje iškrėstų išdaigų (pzv. kaip visi draugiškai retkarčiais pabėgdavom iš pamokų), švenčių, auklėtojų M. Jutkevičienės, kuri buvo tikra pedagogė, profesionalė ir mūsų griežta bet teisinga mama, ir  N. Zamarienės - ji taip del musų kiekvieno išgyvendavo, rūpinosi, suprasdavo, nes buvo šiuolaikiška.
Nepamirštamos yra ir draugiškoji fizikos mokytoja A. Vdovenko, kuri rasdavo bendrą kalbą su kiekvienu mokiniu, ir biologijos mokytoja N. Skrudupienė, kurios  noras kiekvienam išaiškinti dalyką dedant labai daug pastangų jaudina iki šiol. Ji šaunuolė  tikrai."
Kristina Slomskaitė-Šukienė, 1994 metų laida