– Aš nesu Prometėjas, bet jei būčiau…
– Jei Prometėjas būtų aš…
– Manau, kad Prometėjas buvo…
Beveik visi žinome graikų mitologijos pasakojimus apie apdairųjį ir rūpestingąjį titaną Prometėją, nepaklususį Olimpo dievams ir mirtingiesiems dovanojusį ugnį. O jei reikėtų pačiam ar pačiai būti Prometėjumi, ar išdrįstumei? Kokia būtų tavo prometėjiška istorija?
Trys aktoriai žiūrovams pristato savąją mito interpretaciją, besidalindami prometėjiškomis istorijomis apie viltis ir baimes, žavėjimąsi ir gėdą, mokymąsi iš klaidų ir klaidų kartojimą. Keliaudami po skirtingus istorinius laikotarpius, kūrėjai ieško žmogiškųjų Prometėjų.
Gal tai tie, kurie net ir žinodami, kad nepaklusus esamai tvarkai susilauks bausmės, ryžtasi uždegti liepsną vien dėl kitų galimybės sušilti? Tiems žmogiškiesiems Prometėjams ir skiriamas šis teatro kūrinys.
Perskaičius tokį spektaklio aprašymą, IIc klasei net neliko abejonių, kad būtinai reikia pamatyti šį spektaklį. „Kai aš buvau Prometėjas” – tai teatro kūrinys, kuris žadina vaizduotę ir emocijas. Spektaklio režisierė I. Stundžytė sugebėjo sujungti antikinį mitą su moderniais akcentais, sukeliančiais žiūrovų susidomėjimą nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Aktoriai, įkūnijantys save, Prometėją ir kitus mito personažus, žavi savo talentu ir aistringumu.
Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.
